Apie verslo kūrimą ir jo vystymą šiomis dienomis yra kalbama gerokai daugiau ir dažniau nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tai sukuria labai palankias sąlygas pradedantiesiems verslininkams, kurie ieško teisingų ir sėkmingų sprendimų, padedančių jiems pasiekti užsibrėžtus tikslus ir sistemingai judėti pirmyn.

Tačiau pastebima, kad labiausiai žmones žavi ir domina daug pasiekusių žmonių istorijos. Ir tai yra akivaizdu – juk tokiose istorijose dažniausiai galime girdėti ir apie padarytas klaidas bei sprendimus, kurie padėjo atsitiesti ir pasiekti savo sėkmę. Tai reiškia, kad iš daug pasiekusių verslo pasaulio atstovų ir milijardus uždirbusių kompanijų savininkų mes visuomet galime išmokti labai daug vertingų pamokų, kuriomis šiandien su jumis ir pasidalinsime.

Verta surizikuoti ir žengti už savo komforto zonos

„IAC“ kompanijos valdybos naras Barry Diller vadovaujasi nestandartine darbuotojų samdymo filosofija: „Geriau paaukštinti jauną darbuotoją į iki lyderiaujančios pozicijos nei samdyti veteraną iš šalies.“

Būtent taip Anjali Sud tapo „IAC“ priklausančios „Vimeo“ kompanijos vadove. Ji teigė: „Aš manau, kad tuomet, kai tu esi išstumiamas iš savo komforto zonos, pradedi mokytis kur kas greičiau ir taip pat lyderiu tampi gerokai greičiau.“

Panašių istorijų yra ir gerokai daugiau. Šiandien vis daugiau didžiulių korporacijų vadovų nusprendžia vadovaujančias pozicijas patikėti jaunesniems darbuotojams, kurie galbūt iki tol neturėjo pakankamai daug vadovaujančios patirties. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti ir „Restaurant Brands International“ vadovas Daniel Schwartz, kuris „Burger King“ vadovu tapo būdamas vos 32 metų ir turėdamas pakankamai ribotą patirtį. Be to, nereikėtų pamiršti ir buvusio „General Electric“ kompanijos viceprezidento Beth Comstock, kuris šioje kompanijoje buvo paskirtas pagrindiniu rinkodaros vadovu, nepaisant to, kad iki tol niekuomet nebuvo perskaitęs nei vienos rinkodaros knygos.

Visi šie pavyzdžiai labai akivaizdžiai parodo, kad nors tokie sprendimai pasižymi didele rizika, iš tikrųjų jie taip pat suteikia ir labai dideles galimybes bei pastumi patirties neturinčius žmones tapti geresnėmis savo versijomis.

Tam tikrame etape reikia atsitraukti nuo detalių

Alli Webb savo plaukų stilistės papildomą darbą pavertė „Drybar“ – klestinčių grožio salonų verslu, veikiančiu daugiau nei 100 vietovių visoje Š. Amerikoje. Visą tai jai pavyko padaryti dirbant drauge su savo vyru Cameron Webb, kuris yra dizaineris, ir broliu Michael Landau, kuris yra marketingo specialistas.

Kadangi laikui bėgant ji pastebėjo, jog jos papildomas asmeninis projektas išsivystė į pilnai funkcionuojantį verslą, ji turėjo atsisakyti savo iki tol turėtų atsakomybių ir prisiimti naujas. Ji pasakojo, kad jos karjeros kelyje labai svarbiu veiksniu tapo tai, jog ji atsitraukė nuo detalių ir susikoncentravo į konkrečias užduotis, kurioms ji buvo gerokai labiau tinkama.

Ji teigė: „Jei aš būčiau visiškai atvira, tuomet turėčiau pasakyti, kad buvo priimta sprendimų, su kuriais aš visiškai nesutinku ir tokią karčią piliulę nuryti tikrai nėra lengva. Tačiau mes turime judėti pirmyn ir mes turime pasimokyti iš savo klaidų. Mes taip pat turime pažvelgti atgal ir pasakyti, kad nors mes turėjome tam tikrus dalykus padaryti kitaip, mes dabar esame ten, kur esame. Visa tai yra mokymosi ir augimo proceso dalis.“

Pasitikėjimas yra įgūdis

Ryan Serhant yra ne tik populiarios laidos „Million Dollar Listing“ žvaigždė, tačiau ir vienas iš pačių sėkmingiausių Amerikos nekilnojamojo turto agentų. Jis pasakojo, kad jo komanda 2017 m. sudarė daugiau nei 800 mln. USD vertės nekilnojamojo turto sandorių. Ir tai neabejotinai yra labai įspūdinga suma.

Serhant pasižymi labai dideliu pasitikėjimu savimi, o tai jo veikloje yra raktas į sėkmę, kuomet yra kalbama apie nekilnojamojo turto sandorių sudarymą. Tačiau jis pripažino, kad didžiąją dalį savo gyvenimo jis buvo keistas ir drovus. Kai jis persikėlė į Niujorką pabaigus koledžą, jis iš sunkiai besiverčiančio aktoriaus tapo visiškai palūžusiu nekilnojamojo turto agentu. Tačiau vieną dieną jis nusprendė, kad imsis visų priemonių, kad galiausiai taptų sėkmingu nekilnojamojo turto agentu.

Jis pasakojo: „Aš buvau priverstas užsiauginti storesnę odą ir išlysti iš savo kiauto, kartu kurdamas naują asmenybę, kuri jaustųsi gerai kalbėdama su nepažįstamaisiais – nors pradžioje, kai atvykau į Niujorką jie mane tiesiog gąsdindavo. Ir aš tikrai manau, kad mano naujas gebėjimas prieiti prie bet kurio nepažįstamo žmogaus gatvėje ir paklausti jo vargo bei kaip jam sekasi, nesijaučiant gėdingai, turėjo labai didelės įtakos mano gyvenime ir padėjo man tapti sėkmingu nekilnojamojo turto agentu.“ Taigi, visa tai rodo, kad pasitikėjimas savo jėgomis turi labai didelės įtakos žmonių karjerai ir sėkmei.

Nei vieno problemos nėra visiškai išskirtinės

Jocko Willink ir Leif Babin yra buvę jūrų ruonių kapitonai bei knygos „The Dichotomy of Leadership“ autoriai. Jie ir jų komanda nuo savo lyderystės kompanijos „Echelon Front“ įkūrimo pradžios 2010 m. yra dirbusi su daugiau nei 400 kompanijų.

Jie teigė, kad yra dvi klaidos, kurias įprastai daro pradedantieji verslininkai. Ir tokios klaidos dažniausiai yra daromos ambicingų žmonių, kurie nebūtinai turi užimti vadovaujančias pozicijas. Jie mano, kad nuo pirmosios dienos jie žino absoliučiai viską ir jie taip pat galvoja, kad jų problemos yra išskirtinės.

Tiek viena, tiek ir kita yra pakankamai pavojinga, kadangi tokiais atvejais dažniausiai kyla didesnė įtampa kompanijos viduje ir jei reikalai pakrypsta ne taip, kaip buvo planuota, pradedama kaltinti kitus. Tuo tarpu tokiais atvejais turėtų būti priimami visiškai kitokie sprendimai. Kuomet yra susiduriama su problemomis ir reikalai klostosi ne pagal planą, reikia visą tai priimti kaip faktą ir susikoncentruoti į problemos sprendimą, kreipiantis pagalbos į tuos, kurie turi pakankamai patirties tokių situacijų suvaldyme.

Willink pasakojo, kad jūrų ruonių treniruotės yra labai sunkios, tačiau iš tikrųjų visame tame tikrai nėra nieko sudėtingo. Jei jūs treniruojatės tapti jūrų ruoniu ir turite tam reikalingą fizinį pasiruošimą, galite mokymus sėkmingai pabaigti. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl norintys tapti jūrų ruoniais neišlaiko egzaminų yra ta, jog jie viską meta tuomet, kai susiduria su skausmu ar patiria diskomfortą. Trumpiau tariant, visa tai suteikia mums labai puikią pamoką – „nepasiduokime“.

Sėkmė gali būti paremta santykiais, kuriuos puoselėjame nuo verslo pradžių

Prieš keletą metų Larry Morrow buvo pašalintas iš koledžo ir ieškojo būdų, kaip galėtų daugiau užsidirbti iš savo vakarėlių verslo. Dabar jis turi renginių organizavimo kompaniją, veikiančią Naujajame Orleane, o jo kompanijos klientai yra tokios pasaulinio lygio žvaigždės kaip Drake ir Mary J. Blige. Be to, jis taip pat turi ir restoraną, kuris sulaukė labai didžiulio žiniasklaidos dėmesio.

Šiandien šiam jaunam verslininkui yra 29 metai. Jis teigė, kad visa ši jo pasiekta sėkmė buvo nulemta santykiais. Jis teigė: „Aš pelniau puikią reputaciją organizuojant labai gerus renginius ir už tai, kad rūpinausi žmonėmis.“

Pavyzdžiui, jis galiausiai sugebėjo pritraukti tokį klientą kaip Diddy vien todėl, kad jis labai puikiai elgėsi su vienais iš pirmųjų savo klientų, klientais, kurie buvo betampantys žvaigždėmis.

Detalus savo karjeros planavimas yra beprasmis užsiėmimas

Bethenny Frankel daugybė žmonių pažįsta iš realybės šou „Real Housewives of New York City“. Tačiau nedaugelis žino, kad ši moteris šį savo vaidmenį pasitelkė tam, kad sukurtų 100 mln. USD vertės „Skinnygirl“ imperiją.

Frankel teigė, kad ji niekuomet nenorėjo būti realybės šou žvaigžde ir to nesiekė, tačiau ji pasinaudojo šia galimybe tam, kad įgytų didesnį pranašumą kaip verslininkė. Jos pats geriausias patarimas yra šis: „Neskirkite laiko detaliam savo karjeros kelio planavimui, kadangi nėra jokios galimybės, kad viskas įvyks taip, kaip norite. Priešingu atveju jūs neprisiimsite rizikos, kuri galėtų jums praversti.“

Ji taip pat pridūrė, kad reikėtų pasirinkti savo kelią, pradėti kelionę, „išsitepti“, „nusivalyti“ ir toliau bandyti kitą kelią. Tai reiškia, kad kiekvienas verslo savininkas turėtų ieškoti galimybių ir alternatyvų. Kiekvienas verslo savininkas turi siekti sprendimų ir nesustoti tuomet, kai susiduria su sunkumais. Reikia pasinaudoti esamomis galimybėmis ir iš kiekvienos situacijos pabandyti gauti tai, kas yra geriausia.

Verslas neprivalo būti labdaros organizacija, kad galėtų daryti gerą

Teigti, kad didžiosios kompanijos priims sprendimus siekdamos padaryti gerą visuomenei, yra puiku, tačiau būtina suprasti, kad visa tai neįvyksta, jei verslui tokie sprendimai kainuoja dalį pajamų. Galiausiai verslas nėra labdaringa organizacija.

Kaip bebūtų, Wendy Woods, kuri yra „Boston Consulting Group“ vyresnioji partnerė, teigia, kad taip būti ir neturėtų. Trumpiau tariant, verslas turi labai aiškią savo „funkciją“ ir labai aiškų tikslą. Jo tikslas yra gauti pajamų ir būti pelningu. Todėl nereikia pykti, jog verslas netampa labdaringa organizacija ir iš kiekvieno savo sprendimo tikisi tam tikros naudos.

Pavyzdžiui, šiandien Amerikoje yra normalu, jog kompanijos dalyvauja įvairiose iniciatyvose, susijusiose su aplinkos išsaugojimo, socialiniu gyvenimu ar vyriausybės veikla. Tačiau natūralu, kad kompanijos tokiu būdu sulaukia daugiau dėmesio ir didina savo prekės ženklo žinomumą. Ir tame nėra nieko blogo. Tokiais būdais atrandami būdai „geresniam kapitalizmui“ sukurti.

Taigi, kiekvienas verslas turėtų koncentruotis į savo plėtrą ir augimą, tačiau kartu neturėtų pamiršti visuomeninių programų ir indėlio į mūsų visuomenę – juolab, kad tokiu būdu didėja vartotojų pasitikėjimas ir netgi gali būti sumažinami veiklos kaštai (pvz., jei verslas stengiasi pasitelkti aplinkai draugiškus sprendimus).

Verslininkai ir investuotojai vis dažniau žvelgia toliau nei Silikono slėnis ir Niujorkas

„AOL“ bendra įkūrėjas ir buvęs šios kompanijos vadovas Steve Case yra „Rise of the Rest“ judėjimo vadovas. Tai judėjimas, kuris vienija įspūdingą skaičių labai įkvepiančių investuotojų ir verslininkų, kurie milijonus dolerių investuoja už Silikono slėnio, Niujorko ir Bostono ribų (pastarosios vietos sulaukia net 75% visų rizikos kapitalo fondų investicijų).

Case teigė, kad jis yra investavęs į kompanijas tiek šalies mastu, tiek ir į verslus, kurie veikia kitose užsienio šalyse. Jo nuomone investuotojas neturėtų turėti tik vietinio lygio ambicijų – visuomet galima ir reikia žvelgti toliau, nepriklausomai nuo atstumo.

Visa tai rodo, kad tikrai nereikėtų susitelkti į pagrindinius pasaulio miestus, kurie šiandien sulaukia didžiosios dalies investuotojų. Jei bus žvelgiama labai siaurai, pro savo akis galima praleisti daugybę vertingų ir pelningų galimybių.